Aš turiu vieną mažą hobį, kuris mane atpalaiduoja ir pakelia sparnus: tai daržiukas su sodu. Man labai patinka sodinti, sėti, ravėti ir visaip kaip prižiūrėti. Stebėti kaip auga ir raudonuoja pomidorai, kaip žaliuoja agurkai ar krapai, kaip žydi krūmai ir medžiai, kurie vėliau užaugina uogas ir vaisius. Man patinka visa tai ir dėl to aš negyvenu mieste, nes ant betonkės nežinau ką veikti.

Ir šiandien buvo ta diena, kai viskas sprogo... mano mažieji neklaužados, „išravėjo“ pomidorų daigus, kuriuos užsiauginau nuo sėklų, persodinau, mylėjau ir visaip kaip grožėjausi ir džiaugiausi. Prieš tai buvo paprikos „išravėtos“, kelis kartus... Ir šiandien aš pasidaviau... pavargau... aiškinti, kad tai netik mamos džiaugsmas, bet kad tai ir maistas mūsų šeimai, kad dviguba nauda... aš tiesiog pavargau...

Vaiko pėdutės. Neringos Rūkės tinklaraštis

Viduje užvirė toks beprotiškas pyktis, kad Etnos ugnikalnis būtų tik kaip lašas jūroje. Tikras viesulas, uraganas, naujos visatos sprogimas. Aš supykau. Aš norėjau išsitaškyti... Ir tada pagalvojau, kad tai jėga, kurią galiu panaudoti! Seniai galvojau, kad reikia pradėti rašyti. Rašyti blog’ą apie Rūkę. Apie viską, kas man ir mums svarbu. Tad šiandien aš pradedu dar vieną savo kelionę. Blog‘as. Rūkė ir viskas kas susiję.

Taigi, kas iš tikrųjų yra Rūkė? Kaip ji atsirado? Kodėl? O gal ir kam?

Rūkė – tai gyvenimas. Tai yra mano ir mano šeimos gyvenimas. Tai yra mūsų gyvenimas kaime, su visais gyvuliais, kuriuos auginame, su pačių užaugintu maistu. Tai yra tai, ką mes patiriam kiekvieną dieną atsikėlę ryte: rytinė kava, kalnas blynų, vaikų balsai, šunys, ožkos, vištos... Tai yra kūryba. Procesas. Tai yra daiktai, kurie reikalingi. Tai yra laisvas kritimas. Tai yra dėlionė iš milijono mažų karoliukų su savais defektais ir trūkumais, kur kievienas yra svarbus. Rūkė negalėtų egztistuoti be kaimo, be mados dizainerės diplomo, be vyro ir vaikų. Viskas yra svarbu. Viskas daro įtaką. Netgi tie išravėti mano pomidorai, anksčiau laiko.

Ši kelionė prasidėjo, kai buvau dar maža mergaitė ir kai dar darželyje nupiešiau piešinį, kur buvo pavaizduotas kaimas: troba, šulinys, aukšti medžiai, miškas pilnas grybų ir uogų, mama, tėtis, vaikai, saulė ir dangus. Aš jau tada žinojau, kad gyvensiu gamtos apsuptyje. Taip ir atsitiko. Laikas bėgo: darželis, mokykla, Giedrės Fledžinskienės studijos, darbas reklamoje, televizijoje, kine... O aš vis negalėjau pradėti džiaugtis gyvenimu... Kol vieną dieną į mano širdį nepasibeldė JIS. Jau po pusmečio mes susikrovėme vaikus, kelis daiktus ir išvažiavom į kaimą, kur atradau savo vietą šioje žemėje. Šiandien aš galiu tik dėkoti likimui, Dievui, vyrui už šią dovaną, už šią laimę gyventi čia, kaime.

Megzta suknelė sukurta Neringos Rūkės

Dėl mano specialybės - istorija panaši. Žinojau, kad noriu būti drabužių dizainerė, dar būdama maža. Ir nieko daugiau nesinorėjo. Pamenu kaip tėtis dar bandė mane atkalbinėti: dvyliktoje klasėje siūlė stoti į buhalterijos, advokatūros ir panašias studijas. Sakė, kad nieko negalės padėti, nes meno nesupranta. Kad turėsiu tiek, kiek pati pasidarysiu ir pan. Tačiau manęs tai neišgąsdino. Žinojau, kad šito noriu, ir niekas daugiau nedomina. Užsispyriau ir įstojau į Giedrės Fledžinskienės aukštesniąją menų mokyklą, drabužių dizaino specialybę. Tuo metu ji dar taip vadinosi. Pamenu kaip viską godžiai ryjau, ką destytojai šnekėdavo. Ir vistiek norėjau dar daugiau. Grįžus namo niekas nedomino, tik paskaitos, viskas kas buvo jose dėstoma. Visas kambarys būdavo nuklotas popieriais, popieriukais, audiniais, karpiniais, koliažais ir dar neaisku kuo... Niekada netilpau į formatą, visada popierius buvo per mažas... piešdavau, eskizuodavau, siūdavau, ardydavau, trindavau, vėl piešdavau, ir vėl siūdavau... valandos per trumpos, dienų per mažai. Aš norėjau vis daugiau ir daugiau. Viskas buvo įdomu, viską norėjau išmokti... Kol vieną dieną tapybos dėstytojas pradėjo statyti man atskirus pastatymus.  

Megzta liemenė pagaminta Neringos Rūkės

Atsimenu ateinu į paskaitą, o ten du pastatymai. Kaip įdomu – pagalvojau. Vienas tradicinis, kitas - visas juodas. Paskaita prasideda, o dėstytojas ir sako: štai šis pastatymas visiems, o šis, juodas, tik Neringai. Ir maža to, jis prieina prie mano stalo ir išima juodą spalvą iš paletės. Ir dar duoda pastabą, kad darbas būtų tikrai juodas. Pamenu, kad tuo metu kursiokės palinki man sėkmės, o pačios atsidūsta... Tas pats būdavo ir su spec. piešimu, kuomet dėstytoja užduodavo tik man vienai užduotis. Ir t.t. Ir pan.

Tai buvo pirmas mano gyvenime dalykas, kuris man suteikė tiek daug džiaugsmo ir vidinio pasitenkinimo. Ir, kad visa tai užbujotų, man reikėjo išvažiuoti į kaimą. Šiandien visa tai yra. Šiandien aš kuriu ir gyvenu. Ir tai yra mano/mūsų gyvenimas. Rūkė tai yra mūsų šeimos gyvenimas, tai yra mūsų kelionė, išmoktos pamokos, neišmiegotos naktys, užaugintas pomidoras.

Aš nežinau, kas bus rytoj. Ir aš nežinau kaip dažnai aš rašysiu, tačiau gerai žinau, kad man tai kažkas nepaprastai naujo ir įdomaus, ir kad mane tai traukia...