Tai tik mezgimas ir visas pasaulis aplink jį - kai susimezga visi jausmai, mintys, energija, vaizdas pro langą, kačiuko murkimas ir vaikų juokas, šviežiai iškeptos bandelės, kavos kvapas ir spragsinčios malkos židinyje. Kiekviena numegzta eilutė – tai dar viena mano gyvenimo akimirka, kurioje telpa tiek daug... Kiekvienoje eilutėje telpa penkiasdešimt, septyniasdešimt, o gal ir šimtas akių. Jos visos stovi kaip paklusnūs kareivukai, lygiai, gražiai, tvarkingai. Nė viena iš jų nesivaipo ir nesimaivo. Griežtai klauso komandos. Kilpa prie kilpos, garsas prie garso, kvapas prie kvapo... kiekviena jų yra tokia svarbi. Negali nė vienos išmesti. Susikibusios tvirtai savo mažytėmis rankytėmis lyg vienas didelis stiprus kumštis. Jos ne analizuoja, ne kritikuoja, nevertina. Priima besąlygiškai save ir viską, kas aplinkui, dėl vieno bendro tikslo. Tikslo, kuris šildys tik vieną vienintelį žmogų pasaulyje...

Ir kas dar galėtų taip įkvėti? Apsupti savo jaukumu? Ramybe? Kokia dar vilnos forma yra natūrali žmogaus prigimčiai? Ar sutiksite su manimi, jog tai gali būti veltinis. Veltinis, kuris prasideda nuo pirštų galiukų lietimo. Kvapo. Šiugždėjimo. Veltinis, kuris paklūsta formai, kuris formuoja visas norimas fantazijas: šiltas kilimas po kojomis, šlepetės, auliniai, pirštinės, rankinės…

Seashore and felt wool

Šiandien pas Rūkę svečiuose jauna moteris iš banguotosios Klaipėdos. Moteris, kurios rankos kuria naujas veltinio formas. Asmeniškai mano dėmesį iškart patraukė Jos darbai išskirtiniu dizainu. Tad su nekantrumu jums pristatau Viktoriją.

Miela Viktorija, prisistatykite prašau mūsų auditorijai. Kuo tiksliai Jūs užsiimate? Ir kaip vadinasi Jūsų prekinis ženklas?

Visų pirma norėčiau paminėti, kad dirbu ne aš viena, o su savo vyru - Andriumi. Tai yra mūsų bendra kurybinė idėja. Mes užsiimame vilnos apavo, skirto dėvėti namuose, taip pat aulinukų ir vilnos batų gamyba. Šiuo metu mes vadinamės ,,VASlippers’’, tačiau prekinio ženklo, kuris mus reklamuotų ar užtvirtintų kaip "brendą", neturime. Pačioje verslo pradžioje vis sukome galvas kaip mums pasivadinti ir kas geriausiai atspindėtų mūsų stilistiką, gaminamas prekes ar idėjas ir pamatėme, kad nėra taip paprasta rasti tą bendrą vardiklį, kuris būtų mūsų prekinis ženklas. Su kiekviena diena mes vis labiau įsitraukėme į technologinius dalykus ir kūrybinį procesą ir galiausiai visiškai apleidome prekės ženklo kūrimą. Šiuo metu jis vis dar nėra išbaigtas, tačiau po kelių metų darbo ir po daugybės minčių ir apmastymų suformavome savitą "nematomą" prekini ženklą. Viskas susidėliojo savaime. Mes daug dėmesio ir daugybę laiko skiriame kūrybiniam procesui, esamų gaminių tobulinimui, kad pats logotipas ir prekinis ženklas mums tapo visai nesvarbus. Mes koncentruojamės ties fiziniu, materialiu gaminiu kurį galime pasiūlyti klientui. Šiais laikais dažnas jaunas žmogus nori būti dizaineriu ar mados kūrėju, tačiau ženklas nėra visko pagrindas ir vien jo sukūrimas nesuteikia tau kaip kūrėjui vertės. Turi būti kažkas daugiau. Dėl to mes visiškai nesureikšminame prekinio ženklo, o visą dėmesį skiriame savo įgūdžių tobulinimui. Ateityje, kai būsime visiškai susiformave kaip kūrėjai, tada ir sieksime visiško išbaigtumo ir užtvirtinimo prekiniu ženklu. Tačiau kolkas gal būt mūsų prekinis ženklas ir yra tai, kad jo nėra. Savotiška.

Kaip gimė ši idėja?

Idėja gimė visai netikėtai prieš 4 metus, kai svečiavomės pas Andriaus mamą kaime. Ten žinoma nebuvo taip šilta, kaip miestietiškame bute, o man visada šąla kojos (tokia kraujotaka), taigi man pasiūlė išbandyti veltinukus, kuriuos apsiavus, mano kojos akimirksniu sušilo ir tokios išliko visą laiką. Buvo taip jauku ir šilta, kad nebenorėjau jų nusiauti, o grįžusi namo į miestą tuoj pat pasakiau sau "aš irgi tokių noriu". Pradėjau klausinėti anytos apie vėlimo procesą ir kitas smulkmenas, tačiau tuo metu veltinukų idėją apleidau, kaip ir viskas kas nauja, vėlimas taip pat pasirodė labai sudėtingas, kupinas smulkmenų ir iššūkių, procesas. Tačiau maždaug po metų ši įdėja manyje vėl užgimė iš naujo. Šąlančios kojos man vis nedavė ramybės, o ir internetas kupinas visokiausių įkvepiančių idėjų, kurias pamatęs negali jų išmesti iš galvos. Taip pradėjau svajoti apie veltinio batus ir po kiek laiko bei tikrai nemažai pastangų ir bandymų aš galėjau apsiauti savo pirmuosius veltos vilnos batus. Tiesa, kaip ir pirmas blynas prisvilęs, taip ir batai buvo nekokybiški ir neužilgo apiplyšo ir atrodė neišvaizdžiai, tačiau tai turbūt ir buvo tas kartas kuris mane užkabino veltiniu domėtis vis labiau ir vis daugiau tam skirti laiko ir pastangų. Tada pradėjau mėginti gaminti apavą skirtą avėti viduje, o dabar aš, padedama savo vyro, grįžau prie batų, tik šį kartą viskas jau kitaip.  Keli metai paieškų ir atradimų davė vaisių ir dabar mūsų kuriami gaminiai yra visai kitokie ir daug kuo skiriasi nuo to "pirmojo blyno".

Veltinio šlepetės

Ar tiesa, kad Jūs gyvenate ir kuriate Klaipėdoje?

Taip, gyvename ir kuriame Klaipėdoje, Netoli miesto širdies - senamiesčio. Savo studiją esame įsikūrę palėpėje, sename vokiškos statybos name. Istorija byloja, kad šio namo gyventojai, neretai būdavo menininkai ir kūrėjai, taigi mes niekuo neišsiskiriame. Čia labai jauku ir beveik visada krinta natūrali saulės šviesa, o tai yra tikras džiaugsmas žinant kiek mažai Lietuvoje būna saulėtų dienų. Klaipėda mums yra pats mylimiausias miestas. Čia ramu, nedaug žmonių, viskas ko reikia yra arti tavęs, susitaupo nemažai laiko judant iš vieno taško į kitą, dėl to galime sau leisti visur keliauti pėsčiomis. Taip ir džiaugiamės savo miestu. Jeigu reikėtų rinktis kur gyventi, tai neabejotinai būtų Klaipėda.

Asmeniškai aš labai myliu jūrą. Man ji primena apie neišsenkamas galimybes, apie norą sužinoti ir patirti daugiau, nei šią akimirką galiu. Kokią įtaką Jūsų kūrybai turi jūra? Gyvenimas Klaipėdoje?

Mes labai džiaugiamės, kad turime jūrą, smėlėtą pakrantę, ošiantį ir jūra kvepiantį pušyną. Deja pajūris mūsų kūrybai nėra stimuliatorius - įkvėpėjas, tačiau jis atlieka ne mažiau svarbų vaidmenį... Prie jūros mes keliaujame ne semtis naujų įdėjų, bet pašalinti nereikalingas mintis, atsipalaiduoti nuo rūpesčių ar pabėgti nuo nepavykusio kūrybinio proceso. Nors pajūris ir platus kiek aprėpia akys, tačiau mes jį drąsiai galime vadinti savo mažu kampeliu kur galime pabėgti nuo kūrybinių kančių. Taigi, nors ši vieta ir traukia pasinerti į gilius apmąstymus, tačiau mums puiki pagalba kai reikia "atvėsti" nuo įtampos ir pamiršti viską, kas verčia pasaulį suktis. Grynas oras ir stiprus vėjas - pats geriausias poilsis mūsų sieloms.

Ar tiesa, kad šis jaukus užsiėmimas auga ir šiandien drįsčiau sakyti, kad tai tampa šeimos verslu?

Taip, stengiamės augti ir tobulėti kasdien. Žinoma dviem žmonėms tai nėra taip paprasta ir kainuoja daug laiko, tačiau žingsnis po žingsnio judame link to, kad tai būtų galima drąsiai vadinti šeimos verslu.

Kokie Jūsų planai ateinantiems 5 ar 10 metų?

Sunku numatyti tiek toli į priekį. Šiais laikais pasaulis taip greitai juda pirmyn, kad gal artimoje ateityje batų niekam nebereikės?  Žinoma tikėkimės, kad taip nebus. Mūsų verslas dar labai jaunas ir mes dar turime daug ko išmokti. Pradžiai norėtume pradėti daugiau gaminti ir labiau populiarinti lauko avalynę. Kuriant batus atsiranda daugiau galimybių saviraiškai, kyla įvairesnės idėjos o ir rinkoje gaminys populiaresnis. Aišku galima ir pasvajoti, bet kol kas mes tai darome nedrąsiai, kol nestovime tvirtai ant žemės.

Visi sėkmingi žmonės labai gerai žino, kad viskas turi savo kainą. Kad norint būti kažkuom, reikia daug mokintis ir daug dirbti su atsidavimu. Ar atskleisite savo kainą? Ką Jums teko paaukoti vardan to, ką šiandien turite?

Taip, jūs esate visiškai teisi, kad reikia labai daug dirbti norint  kažką susikurti. Mes tai puikia žinome ir stengiamės kuo daugiau laiko skirti savęs tobulinimui. Mano vyras prieš užmigdamas galvoja apie batus. Aišku skamba juokingai, bet kai visą dieną mintys apie tai sukasi, vakare taip pat sunku jas išmesti iš galvos. Būdavo daug kartų, kai vis kas nors nepavyksta ir jau atrodo rankos pačios svyra žemyn, tačiau pailsėjus, po kiek laiko, apmąsčius klaidas vėl grįžti prie to ką darei ir jau gauni visai kitą rezultatą. Galbūt raktas į džiuginantį rezultatą ir yra bandymų gausa ir ryžtas vis kartoti ir nebijoti suklysti. Visam tam reikia gausybės laiko, kurio mums visiems taip trūksta ir kurį, tiems nesėkmingiems arba  sėkmingiems bandymams atlikti, atimame iš kitų mums barangių žmonių. Laikas yra brangi kaina, kurią tenka mokėti. Gal būt esame laimingi, kad jo kol kas turime kiek mums reikia.

Šlepetės veltiniai

Kas Jus motyvuoja eiti toliau ir ieškoti naujų idėjų savo kūrybai?

Manau, kad kiekvienas kūrėjas, stengiasi dėl tų, kam skirta jo kūryba. Būtų egoistiška stengtis ir daryti viską dėl savęs. Taigi manau, kad labiausiai mus motyvuoja laimingi žmonės kurie džiaugiasi mūsų produkcija. Tai didelis džiaugsmas ir kartu paskata dirbti ir tobulėti dar labiau. O naujos idėjos gimsta iš senų. Tiesiog kartais mintys pačios veržiasi į galvą ir laukia kol bus įgyvendintos. Yra sakoma, kad apetitas ateina bevalgant, taip pat yra ir mums, idėjos kyla bedirbant. Žiūrėk, dar nespėjai padaryti vieno, o jau galvoje sukasi mintis, kaip tai galėtum patobulinti, kažką pridėti ar atimti ir taip gimsta visai naujas kūrinys. Tiesiog mintyse neturi palesti to ką darai ir idėjos užgims pačios. Dažnai tai nutinka tikrai netikėtai.

Ką galėtumėt pasakyti tiems, kurie vis dar nedrįsta eiti savo keliu?

Galėtume palinkėti nenuleisti rankų. Galbūt tai ir skamba banaliai, bet reikia bandyti ir bandyti tol kol pavyks, o po kiekvienos nesėkmės ieškoti kur padarei klaidą ir svarbiausia stengtis jos nekartoti. Žinoma po nesėkmės yra labai sunku vėl imtis tos pačios veiklos, bet jeigu tuo tiki, tai būtina bandyti tol kol pasieksi norima tikslą.

Viktorija, ačiū Jums už skirta laiką mums. Už Jūsų mintis. Iš visos širdies linkiu išlikti savimi ir dar drąsiau eiti į plačiuosis vandenis. Jūsų darbai yra nuostabūs ir jie verti apskrieti visą pasaulį.

Produktus galite rasti paspaudę čia:

Veltiniai produktai www.ruke.lt